Sovietų agresijos prieš Lenkiją 85 metų minėjimą Rasų kapinėse pradėjome daina „Tam, kad Lenkija būtų Lenkija“, kurią atliko 1 E klasės moksleiviai. Programos vedėjai priminė susirinkusiems pirmokams apie 1939 metų rugsėjo 17 dienos klastingą sovietų agresiją prieš Lenkiją. Tą dieną SSRS vyriausybės atstovas įteikė Lenkijos ambasadoriui Maskvoje notą, kurioje teigiama, kad „lenkų valstybė nebeegzistuoja, todėl susitarimai tarp Lenkijos ir SSRS prarado savo galią“.  Notoje pabrėžiama, kad SSRS vyriausybė nurodė Raudonajai armijai peržengti sieną ir perimti globai Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos gyventojus... Daugybė lenkų NKVD pareigūnų buvo suimti, o vėliau ištremti į koncentracijos stovyklas Sibire. Lenkų karininkai, Raudonosios armijos paimti į nelaisvę, 1939 metų rugsėjį buvo internuoti trijose belaisvių stovyklose: Kozelske, Starobielske ir Ostaškove. Vėliau jie buvo sušaudyti. Viena iš tokių egzekucijų vietų buvo Katynės miškas. Vyriausiasis lenkų kariuomenės vadas Rydz-Śmigły įsakė „vengti kovų su Raudonosios armijos daliniais“, tačiau šio įsakymo sąmoningai nevykdė dalis karinių pajėgų prie rytinės sienos. Po paskelbtos evakuacijos Vilniuje liko tik kai kurie lenkų kariuomenės daliniai. Tačiau vilniečiai troško gintis. Mokyklinis ir akademinis jaunimas pradėjo spontaniškai kurti savigynos būrius. Kalnelyje prie Rasų kapinių apkasuose įsitvirtino kariai, tarp jų kapralas Wincenty Salwiński, Piotr Stacirowicz ir Wacław Sawicki, kurie žuvo gindami savo postą. Ant jų kapų moksleiviai uždegė žvakes ir tylos minute pagerbė didvyrių žygdarbį. Ši patriotiškumo ir pilietiškumo pamoka ilgai dar išliks dalyvavusio renginyje jaunimo atmintyje. Ten, kapinėse, galėjome savęs paklausti: „Kas yra patriotizmas taikos ir karo metu?“ O kaip jūs, ar uždavėte sau tokį klausimą?